„Kam skirtos lentynos balkone? Gėlėms?“ viešėdama svečiuose manęs paklausė kraštovaizdžio dizainerė Gintarė Jablonskienė.  „Ne. Katinui“ tvirtai atsakiau.

Pamačiau, kad lentynos yra virtuvės pusbario aukščio, todėl prireikė kėdžių. Fabrikinės netiko. Norėjosi kažko paprasto ir nuoširdaus. Kai aptikau puikios kokybės faneros atraižas, pasidariau projektą ir savo partnerio, baldų gamybos meistro, paprašiau kad  pagamintų kėdes. Dabar katinas dalinasi savo lentynomis, kai lėtai pietauju su juo arba draugais.  

Kai balkonas tapo valgomuoju, prireikė prieskoninių augalų. Ieškodama atradau tikrą lobį – įvairių rūšių čiobrelius, tarp kurių ir natūralius, panašius į samanas. Balkonas dabar kvepia mišku ir tai man primena, kad esu dzūkės dukra.

Čiobreliams reikėjo medinio vazono. Turėjau didžiulį norą jį  gaminti su vinimis ir pjūklu,  taip kaip tai darydavome vaikystėje su tėčiu. Vienas to padaryti negali, kažkas turi  padėti. Drauge su kuo nors dirbti – didelis džiaugsmas. Mojuodama plaktuku  supratau – paveldėjau iš kartos į kartą perduodamą amato tradiciją, nes mano protėviai buvo kalviai. Be to  pildosi Li Edelkoort gyvenimo būdo prognozės – mes turime stiprų poreikį gyventi archajiškai.  Rankų darbas ir  natūralios medžiagos yra tai, ko mums gyvybiškai reikia.

Mes, lietuviai, negalime gyventi be medžio. Iš šios medžiagos pasigamindavome viską – nuo šaukšto iki lopšio. Štai ir aš, įsitaisiau medinį skersinį, kad galėčiau atlikti tempimo pratimus. Taigi tradicija įkvepia.

Nuotraukų autorė Martyna Anastazija Trinkūnienė