Blog

Dega, spindi, švyti

Kodėl vaikams ir svečiams taip patinka grūstis virtuvėje?  Anot Maslou  žmogus jaučia  pasitenkinimą, nes būdamas su šeima ar draugais jis gali patenkinti visus savo poreikius: pradedant maistu ir baigiat pripažinimu bei  savirealizacija.

Pasakų tyrinėtojas Bruno Bettelheim knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo“  tokį virtuvės patrauklumą sietų su Pelenės istorija, kuri yra viena mylimiausių pasakų pasaulyje.  Esame įpratę manyti, kad tarnaitė kukliai gyvenanti ugniavietės pelenuose yra pažeminta, tačiau visai nebesuvokiame, jog tokia padėtis gali būti suprantama  kaip labai pageidautina. Antikoje ypatingas pareigas  saugoti ugnį atlikdavo vestalės. Tai buvo pati aukščiausia ir garbingiausia pozicija, kokią tik tuo metu galėdavo užimti moteris. Vestalėms senovės Romoje buvo labai pavydima.  Išsaugojusios nekaltybę ir sulaukusios santuokinio amžiaus, vestalės garbingai ištekėdavo, taip kaip Pelenė.  

Mitologas Dainius Razauskas-Daukintas knygoje „Krosnis mitologijoje“ rašo, kad būtent prie ugniavietės visos tautos tūkstantmečiais sekdavo pasakas, mitus, mindavo mįsles. Tokiu būdu iš kartos į kartą buvo perduodama dvasinė tradicija. Nuo seniausių laukų  žmogaus santykis su krosnimi, kurioje gaminamas maistas, žiedžiami puodai, buvo ypatingas. Pečiui priskiriamos charakteristikos, būdingos pačiam  Kūrėjui – dosnumas, gebėjimas perkeisti ir sutverti. Tai galėjo būti duona arba net vaikai pagrandukai. Toks žaismingas mažylių pavadinimas siejasi su plačiai paplitusiu, seniausius laikus siekiančiu mitu – žmogaus kūnas prilyginamas iškeptai duonai. Neatsitiktinai Kristus vadina save duona ir ragina mokinius ją valgyti kaip savo kūną. Toks palyginimas moderniai krikščioniškai Europai, praradusiai dvasinę tradiciją, dažnu atveju skamba nebesuprantamai ir net makabriškai.

Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Y.N.Harari knygoje „SAPIENS glausta žmonijos istorija“ rašo, kad nuo pačių seniausių laikų žmonės gyvendavo mažomis artimai susijusiomis bendruomenėmis, kurių dauguma buvo giminės. Pramoninei revoliucijai prireikė vos kelių šimtmečių, kad šeimos ląstelė būtų suskaldyta į atomus ir taptume susvetimėjusiais individais. Instinktas jausti intymius gentinius ryšius niekur nedingo. Jį entuziastingai sprendžia rinka, siūlydama pakaitalus ir iliuzijas. Eidami į barus ir kavines, įsivaizduodami, kad esame pažįstami, siekdami būti kuo panašesniais į rinkos kuriamą grožio idealą, papildome banko sąskaitas mados dizainerių, dietologų, kosmetologų  ir plastinės chirurgijos specialistų. Tie kas lieka namie, prie „krosnies“, puoselėti HYGGE stalo tradiciją, kur pagrindinis patiekalas yra duona tai yra žmonės.  Jie žino, kad rojus žemėje gali būti tik su viena sąlyga, jei bus ugdomas geraširdiškumas,  džiaugsmingumas ir  pažabotas savanaudiškumas, aistros, godumas.  Tai nelengvas kelias, bet būtent tokį turi įveikti visi pasakų herojai –  kovodami su jėgomis, kurios atrodo nenugalimos, žmogus gali atrasti savo gyvenimo prasmę ir ilgai bei laimingai gyventi… Daugiau šia tema renginyje

Kompozicija Gitana Valavičiūtė

Foto Martyna Anastazija Trinkūnienė

Gėlės jurginai-geles

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *