Blog

Suskilusios geldos gerovė

„Baik tu čia su savo ekologija. Medžių kirtimais…“ – sako man. Taip ir darau. Tyliu. Bet šį kartą savęs klausiu. O kada bus laikas? Ar tada, kai baigsis „Auksinės žuvelės“ pasaka? Ji dar  tęsiasi. Šiuo metu norime būti viso pasaulio valdovai ir kad žuvelė mums tarnautų. Beveik pati pabaiga.

Kai kertami miškai, turime sąžiningai pripažinti – tai daro verslininkai, kurie tenkina vartotojų poreikius. Medžių bus nukirsta tiek, kiek reikės pastatyti medinių namų, pakloti grindų, pagaminti baldų, sukūrenti malkų ir t. t.  Jau girdžiu: „Aš??? O ką pasiūlysi???“

Atsakymai gali būti radikalūs, paremti kraštutinumais. Keisti profesiją, uždaryti gamyklas, gyventi namuose iš perdirbto plastiko ir t. t. Galima slėptis krūmuose, kaip darė Adomas Edeno sode, kai gerokai prisidirbo. Taip daro nebrandūs žmonės. Atsikalbinėja – tai ne aš, o jie (Ieva) pyksta ant Dievo, kad Jis sukūrė netobulą pasaulį, „įjungia durnių“.

Dar niekada žmonija nebuvo pasiekusi tokio taško, kai poreikis būti išmintingiems buvo toks svarbus. Kuriame tobulą, gražų pasaulį, kuriame bet kokia kaina norime būti laimingi. Rinka garsiai rėkia, kad tokie tapsime, jei auksinė žuvelė mums tarnaus. Tuo tarpu Dievas ir visa jo Kūrinija šnabžda, kad atėjo metas būti kukliems ir susimąstyti apie sielos poreikius. Kad išgirstume, ar reikia, kad kas nors apie tai rėktų?

Gyvenu neprestižiniame miegamajame rajone, kuriame daug brandžių medžių. Prieš valandą su jais kalbėjausi. Jie mane paguodė, kad dabar yra laikas, kai aš ir jie saugūs. Tikiuosi, kad taip ir bus, nes ateities miestai siejami su žaliosiomis oazėmis. Dar labiau tikiuosi, kad į natūralų mišką mums neteks žiūrėti iš stadiono tribūnų, kaip šiomis dienomis tai vyksta Austrijoje, menininko Klauso Littmanno projekte „For Forest“ („Miškui“), https://www.enea.ch/news/enea-gestalten-kunstintervention-in-oesterreich/  .

Jei sunaikinsime gamtą, pasieksime suskilusios geldos „gerovę“… 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *