Kartą stomatologo kėdėje spoksojau į lubas ir nemačiau jose nieko paguodžiančio. Pažįstama?  Ar gali nebylios lubos papasakoti istoriją arba ką nors reikšti?   

Iš istorijos. Visais laikais šventyklų,  rūmų, dvarų lubos buvo puošnios. Jos buvo dekoruojamos  gipsatūromis, tapyba,  medžio drožiniais .  Visas šias puošmenas, pavadinęs naftalinu ir pigiais blizgučiais, nukrapštė piktasis modernizmo genijus, šveicarų architektas  ir dizaineris Le Corbusier.  Istorikas Phillip Gut jį pavadino didžiuoju  fašizmo architektu! Kol Hitlerio reichas klestėjo, jis su dideliu entuziazmu projektavo režimą šlovinančią  architektūrą. Jam žlugus, Le Corbusier idėjos buvo pervadintos geradaryste žmonijai ir moderni architektūra  buvo priimta  stebėtinai  patikliai.  Iš kur toks naivumas? Niekas nieko nepastebėjo?

Le Corbusier kūrybos negalėjo neįvertinti jo tautietis psichoanalitikas K.G.Jungas. Trisdešimtaisiais  jie abu buvo garsenybės.   Būdami turtuoliai jie abu  galėjo lankytis tuose pačiuose Ciuricho salonuose, bet taip nebuvo. Mat ten kur architektas buvo garbinamas,  psichoanalitikas buvo vadinamas „kvailiu“. Jis buvo pažemintas ir išjuoktas, kai 1932 m. išdrįso sukritikuoti Picasso ir Joys‘e kūrybą. Todėl Jungas apie modernųjį meną daugiau niekada neberašė, o snobų, kurie mėgavosi moderniu pranašumu ir  Le Corbusier sukurtas stilingais daiktais, Šveicarijoje netrūko( Citata iš knygos Deirdre Bair „Jungo biografija“ )

Daugiau foto Le Mas des Isords Restoration by Gérard Faivre (Provansas, Prancūzija)

Iš aplinkos psichologijos. Archetipinės psichologijos pradininkas  Jamesas Hillmanas (K.G.Jungo pasekėjas) veikale A blue fire (1991) teigia, kad lubos mūsų gyvenime nepelnytai nuvertinamos. Šią zoną jis  sieja su sąmone, visuomeninėmis vertybėmis, gebėjimu matyti platesnį realybės paveikslą, siekiamybėmis. Anot J. Hillmano lubos yra namų dangus!

Garsi lietuvių mitologė Nijolė Laurinkienė knygoje   „Dangus baltų mitologiniame pasaulėvaizdyje“ (2019)  rašo, kad mitologiniai provaizdžiai  gali būti archetipai, saugomi kolektyvinėje pasąmonėje.  Dangaus mitologija buvo būdinga indoeuropiečiams, nes tai sudarė reikšmingą jų pasaulio vaizdinio komponentą. Vienas iš esminių tos kultūros ypatumų – dangaus bei Saulės adoracija.

Lietuvių kalbos žodis dangus kildinamas nuo dengti. Dangus įsivaizduojamas kaip kažkoks kosminis dangalas, dengiantis žmonių pasaulį ant žemės. Dangų gali simbolizuoti katilas Juodam katile žirniai verda (danguj žvaigždės) audeklas, staltiesė, skraistė   Aukso drobė parplyšo – visas svietas sukilo (patekėjo saulė). Juoda skraistė aukso sagomis išsiuvinėta (dangus ir žvaigždės naktį).

Savo kūryboje lubas aš vertinu kaip vieną iš svarbiausių  interjerą formuojančių elementų. Lubos turi sudaryti harmoningą  visumą  su sienomis apgaubdamos arba dengdamos. Tokiam efektui  pasiekti dažniausiai naudoju spalvą.  Jei lubos beveik nematomos ir sunkiai suvokiamos, erdvė gali stokoti  talpinančio efekto, kuris yra centrinis  motinos archetipo elementas. Be jo  galime jaustis nesaugiai.

Kviečiu pasvarstyti. Jei luboms sugrąžinsime  archetipinę simboliką  gal būt rekonstruosime  indoeuropiečiams ir baltams būdingus kultūros bruožus? O gal bent sustabdysime žmonėms „važiuojančius stogus“, kuris jau tapo naujųjų laikų simboliu?

 Literatūra:

Nijolė Laurinkienė „Dangus baltų mitologiniame pasaulėvaizdyje“

Istorinės detalės iš knygos Deirdre Bair „JUNG. Biografija“

Philipp Gut. Didysis fašizmo architektas – Le Corbusier