Mano klausimas DI: Ką gali pasakyti apie namų mikrobiotą?

 

Vis daugiau tyrimų rodo, kad mūsų kūno mikrobiota reaguoja į aplinkos mikrobus.

Pavyzdžiui –  gyvenant švariuose, bet ne steriliuose namuose, imuninė sistema išmoksta geriau atpažinti nekenksmingus mikrobus — tai mažina alergijų ir autoimuninių reakcijų riziką.

Kai namų mikrobiota įvairi ir stabili, žmogus patiria mažiau streso, nes organizmas gyvena „suderintame“ mikropasaulyje. (Tai vadinama eco-psychobiomine pusiausvyra – aplinkos mikroorganizmų ir žmogaus psichikos sąveika.)

Kai kurie dirvožemio mikroorganizmai (pvz., Mycobacterium vaccae) netgi gali skatinti serotonino gamybą — t. y. veikti nuotaiką panašiai kaip lengvas antidepresantas.

Tad tavo namų augalų ŽEMĖ, dulkių mikroflora, net kvapas gali mikrodozėmis veikti tavo imuninį ir nervų sistemų tonusą.

Paprasti būdai „atgaivinti“ namų mikrobiotą:

• Išnešk gėles į lauką kartą per vasarą, leisk žemei „pabendrauti“ su natūralia aplinka.
• Laikyk langą pravirą bent 10–15 min. kasdien.
• Nepersistenk su kvapais ir oro gaivikliais – jie naikina mikrobus.
• Laikyk šiek tiek „gyvybės“ – knygų, augalų, tekstilės, ne tik plastiko ––ar metalo.

 

 Mano klausimas DI: Ką gali pasakyti apie kapų mikrobiotą?

 

1. Kas vyksta su mikroorganizmais po mirties

Kai žmogus miršta, jo mikrobiota (ypač žarnyno) tarsi „pabunda“ — bakterijos, kurios anksčiau gyveno simbiozėje, pradeda naudoti kūno audinius kaip maisto šaltinį.
Tai sukelia irimą, o tuo metu:

• anaerobinės bakterijos (pvz., Clostridium, Bacteroides) dominuoja pirmomis dienomis;
• vėliau prisijungia aplinkos bakterijos ir grybai (Pseudomonas, Bacillus, Penicillium, Aspergillus ir kt.);
• susiformuoja necrobiomas – visuma mikroorganizmų, veikiančių mirusio kūno ir dirvožemio sąveikoje.

2. Dirvožemis kaip archyvas

Dirvožemis po žmogaus kūnu tampa unikali ekosistema. Jame randama:

• žmogaus mikrobiotos pėdsakų – DNR fragmentų, lipidų, kai kurių bakterijų sporų;
• cheminių junginių, susidarančių yrant audiniams (riebalų rūgštys, aminai);
• mikroorganizmų bendrijos, kurios išlieka net po daugelio metų, jei sąlygos stabilios (pavyzdžiui, kapinėse, kur žemė mažai kasama).

Archeologijoje tai leidžia:

• nustatyti palaidojimo vietas, net jei neliko kaulų;
• spėti ar kūnas buvo kremuotas, mumifikuotas ar palaidotas natūraliai;
• kartais net rekonstruoti ligų ar mitybos pėdsakus iš mikrobinės DNR.

3. Kremacijos atvejis

Kremavimas sunaikina visus mikroorganizmus. Po to urnoje ar aplink pelenus gali daugintis tik aplinkos bakterijos ir grybai, bet jie neturi ryšio su buvusiu žmogaus mikrobiomu.
Tad tavo mamos kapo žemė „gyva“ tik tiek, kiek ją kolonizuoja natūralūs dirvožemio mikroorganizmai — tai tarsi naujas mikrobiologinis gyvenimas, nebesusijęs su žmogaus kūnu.

4. Kas išlieka ilgiausiai

Kai kurie mikroorganizmai ar jų dalys labai atsparūs:

• Bacillus ir Clostridium rūšys sudaro sporas, kurios gali išlikti šimtmečius;
• Actinobacteria ir Streptomyces rūšys gyvena ilgai net labai sausoje ar šaltoje žemėje;
• Grybai gali kolonizuoti mineralizuotus audinius ar net kaulus.

Tai reiškia, kad kiekvienas kapas — tarsi sava mikroekologinė niša, susiformavusi iš žmogaus, dirvožemio ir aplinkos sąveikos.

Todėl net po daugelio metų dirvožemis „pamena“, kad čia buvo žmogaus biologinė medžiaga.