Apie aplinkos psichologiją kalbu jau nuo 2018 m. Dažniausiai viešųjų paskaitų metu, iš kurių svarbiausia buvo 2024 m. GARDEN STYLE konferencijoje. Šiame įraše – tai apie ką kalbėjau.

Aš remiuosi britų geografu Jay Aplleton, kuris savo knygoje „Kraštovaizdžio patirtis“ (1975) išvystė kraštovaizdžio estetikos buveinių teoriją. Jo teorija būtų negalima jei psichoanalitikas Karlas Gustavas Jungas savu laiku nebūtų suformulavęs kolektyvinės pasąmonės apibrėžimo. Jis yra toksai – mūsų pasąmonėje įrašyta visa žmonijos kultūrinė atmintis. Nuo Adomo ir Ievos iki mūsų laikų. Taigi kiek besistengtumėm būti modernūs, mūsų instinktai ir noras gyventi tam tikroje aplinkoje yra giliai archajiški. Supaprastintai būtų galima pasakyti, jog tai, kas buvo gera mūsų protėviams, turėtų būti gera ir mums. Mūsų sentėviams grožio ir gėrio šaltinis buvo gamta.

Remdamasi šia teorija per pandemiją sukūriau savo spalvų paletę mistiniu pavadinimu PER KŪNĄ. Vienas iš pagrindinių kūrybos principų buvo junglumas su eksterjeru t.y. vaizdu pro langą. Eksperimentas vyko daugiabučio balkone, kurį nudažiau TIRŠTO RŪKO spalva. Gyventi tokios spalvos apsuptyje kur kas maloniau. Tai jaučiu aš, mano užsakovai ir… katinas. Beje, savo augintiniui tokias lentynas įrengiau, kad jis galėtų grožėtis kraštovaizdžiu 🙂

Spalvų ir lubų paletė PER KŪNĄ

Foto  Martyna Anastazija Trinkūnienė ir Heliotrope Architects⁠ dizainas

Dar vienas svarbus interjero elementas yra apšvietimas. Aplinkos psichologijos mokslininkai teigia, kad jis turi būti kaip gamtoje: šešėliuotas, netolygus, rekomenduojama šviesotamsa, šviesos salelės. Pagaliau mūsų protėvių namuose svarbą išlaikė stalas. Tai supratau perskaičiusi lietuvių etnologo dr. D. Razausko knygą „Krosnies mitologija“. Jis teigia, kad žmonija turi dvasinį ryšį su bendruomene ir krosnimi, ugniaviete. Aš supratau, kad stalas – buvusi ugniavietės vieta, tik moderni. Idant sustiprintume šį pojūtį, svarbu jį tinkamai apšviesti – centrui akcentuojame šilta šviesa, o aplinką su prieblanda. Tokioje aplinkoje žmogus jaučiausi ramiau ir saugiau. Pojūčiai atkunta, jei orkaitėje vyksta maisto gamybos alchemija, sklinda malonus kvapas, šiluma. Tuomet mus noriai supa šeima, draugai, bendruomenė.

Dar apie kraštovaizdį. Nuotraukoje matom Rytų Afrikos savaną. Su šiuo ir kitais vaizdais iš viso pasaulio buvo atliktas didelės apimties tyrimas. Būtent šis kraštovaizdis buvo atrinktas kaip pats patraukliausias. Tokiu būdu pasitvirtino, kad mūsų protėviai ilgus metus gyveno Afrikos savanoje, todėl ir modernus žmogus turi instinktą gyventi panašioje aplinkoje. Kokia pagrindinė šio kraštovaizdžio charakteristika? Tai perspektyvinis vaizdas ir pavieniai medžiai. Tai ne džiunglės ir ne gūdus miškas. Remiantis šiuo tyrimu Jay Appletonas suformulavo kraštovaizdžio estetikos buveinių teoriją. Pagrindinį principą jis pavadino ,,Prieglobstis ir perspektyva“, kuris reiškia, kad žmogaus gebėjimas slėptis ir matyti toli leido mūsų protėviams išlikti. Prisegtoje schemoje matote pavaizduotą schemą, kaip žmogui patinka įsitaisyti ir pirmam pamatyti kitus. Atkreipiam dėmesį į architektūrinius elementus, medį, krintantį šešėlį.

PRIEGLOBSTIS. Kaip mes jaučiamės saugūs. Dažniausiai prieglobstį kuria nuosavo namo sienos. Žmonės mėgsta įsitaisyti nuosavoje terasoje ir stebėti aplinką. Visgi įkvepiantis perspektyvinis vaizdas kartais būna visai ne prie pat namų. Jis gali būti kitoje vietoje, pvz. sklypo gale, tuomet prieglobstį suteikia žalia gyvų augalų siena arba širmos iš tekstilės, medžio, bambuko ir pan. Stogai, stogeliai, pergolės taip pat kuria saugumą ir prieglobstį. Sunkus, masyvus stogas nebūtinai pats geriausias pasirinkimas. Žmogaus psichikai kur kas mielesni tekstiliniai, beveik perregimi stogai. Tai gali būti burė nuo saulės ar tiesiog skėtis.

Man įdomiausia ir netikėčiausia Jay Aplleton tezė, kad jaučiamės saugūs pasislėpę, kai įsitaisome medžio šešėlyje ir galime stebėti saulės apšviestus objektus. Keičiantis klimatui, augant karščio bangoms, šį scenarijų reiktų kuo geriau įsidėmėti ir kuo dažniau taikyti. Be to buvimas po medžiu yra toks romantiškas ir žavingas, kad vertas poetų plunksnos. Reiškiniui, kuomet saulė skverbiasi pro lapus, japonai davė įvardinimą – KOMOREBI. Išties, kokią estetiką sukuria mirguliuojantis medžių šešėlis! Brandūs medžiai yra ir natūralūs kondicionieriai – jų paunksmėje karštis kone dvigubai mažesnis. Gana svarbu, kad medžių šešėlis patektų ne tik ant terasos, bet ir į namus. Lietuvoje skundžiamasi, kad aukštų medžių sodinimą apriboja STR Lietuvos respublikos statybos reglamentas. Betgi medelius galima auginti vazonuose arba šešėliuoti su lijaniniais augalais.

Foto: Coco Lapine design ir TIKKURILA

Mums reikia ugniavietės. Kur statysime STALĄ? Kai žiūri iš aplinkos psichologijos perspektyvos, interjeras su eksterjeru turi labai daug bendra. Jei namuose toks svarbus stalas, tai nemažiau svarbus ir sode. Tai vieta, kur žmogui taip pat svarbu jaustis saugiam, todėl reikia susirasti ar susikurti tinkamą vietą, buveinę. Stalas gali būti prašmatnus ir stovėti terasoje, o gali būti ir visai kuklus po medžiu. Juk medžio laja kuria tobulą prieglobstį! Puiku, kai ant padengto stalo stebime dar ir šviesos ir šešėlių žaismą. Pasitenkinimo jausmą teikia ant ugnies gaminamas maistas. Ugnis ir stalas neatskiriami kaip brolis ir sesuo, teigia Dainius Razauskas.

Idant namai ir sodas sielai dovanotų džiaugsmo, jie turėtų būti jaukūs ir svetingi.