Gamtos arba dabar įprasta sakyti botanikos interjere tema šiandien kalbama ypač plačiai. Diskutuojama apie madą, tendencijas, tvarumą, ekologiją, problemas susijusias su priežiūra ir t.t. Toks yra modernus požiūris. Tačiau taip masto tik pusė mūsų planetos gyventojų. Visiems kitiems, ypač žmonėms iš Tolimųjų Rytų, gamta vis dar yra žavesys, paslaptis ir sakralumas. Tokią pasaulėžiūra galima būtų pavadinti „archajiška“. Mes, lietuviai tokį gamtos suvokimą, praradome sąlyginai visai neseniai. Lietuvos  mokslininkai, tokie kaip religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, kėlė idėją, kad mūsų  pasaulėžiūrą galima būtų iš dalies rekonstruoti.

Ryšys su gamta lietuvių pasaulėvaizdyje yra pačiame centre. N.Vėliaus teigimu Baltų pasaulis buvo orientuojamas pagal Pasaulio medžio įvaizdį. Lietuvių senojoje kulto tradicijoje medžiai ir miškai buvo tokie reikšmingi, kad net XX a. aptinkami etnografinėse dainose – obelėlė, grūšelė, liepelė ir t.t. Jie buvo vertinamai, nes buvo panašūs, į mitologinį Gyvybės medį – šaknys (požemis), kamienas (žemė), viršūnės (dangus). Tai buvo ženklas, simbolizuojantis gyvybę, jaunystę, nemirtingumą ir išmintį. Medžiai išreiškė viską, kas archajiškam žmogus buvo šventa.

Labai svarbu suprasti kas lietuviams buvo šventumas. Reikia pasakyti, kad kitų civilizacijų kontekste, jis nebuvo unikalus. Toks  ypatingas patyrimas per „šventus“ daiktus išgyventi transcendenciją buvo būdingas visoms tautoms. Šiam reiškiniui religijotyrininkas Mircea Elijadė savo veikale „Šventybė ir pasaulietiškumas“ suteikė hierofanijos terminą, kuris įvardina objektus per kuriuos mums apsireiškia kažkas šventa. Labai svarbu suprasti, kad daiktas, kuris tik rodo į „kažką“, savo substancijos nekeičia ir savaime šventu netampa. Lietuviams šventi medžiai ir giraitės niekada nebuvo kulto objektai. Anot G. Beresniavičiaus jie buvo tik žmonių ir dievų tarpininkai, mediatoriai, bendrystės priemonė. Todėl lietuviams primetamas „medžių garbinimo“ kultas visiškai neatitinka relaybės.

Šventumas mūsų protėviams buvo toks svarbus, kad be jo realybė buvo beprasmė. Archajiška artimiausia aplinka buvo prisotinta šventenybių – piliakalniai, medžiai, žalčiai ir t.t.  Tokiu būdu visas pasaulis, o ne atskiri jo fragmentai, buvo  sakralūs.

Šiandien tokio vientiso pasaulėvaizdžio mes nebeturime. Moderniam žmogui būdinga fragmentacija – artimiausia aplinka supasaulietinta, desakralizuota, o prie šventų daiktų prisiliečiama bažnyčiose arba ekskursijose. Be kita ko labai klaidingai tikint, kad jie yra kažkokios kitokios substancijos. Tuo tarpu ir moderniuose namuose žmogui reikalingi ženklai, per kuriuos jis galėtų išgyventi transcendenciją. Tokiu šventenybės simboliu galėtų būti  namuose augantys medžiai. Būdami panašūs į Gyvybės medį, mūsų pasąmonės gelmėse jie sužadintų mitologinę atmintį, primenančią Rojaus sodo laikus, kai realybė buvo prisodrinta prasmės ir tobulybės.